Suvokimai, mintys

Sveiki Ne vienas eidamas savuoju keliu daro atradimus. Vieni didesnius, kiti mažesnius. Visi jie yra vienodai svarbūs, nes padeda žmogui nusimesti savo blogų įpročių naštą ir pasiekti vidinės ramybės būseną. Gal galite pasidalinti savo atradimo džiaugsmu ir tuo pačiu per Jus leisti ir mums praregėti.........

Viskas taip skirtinga, beribiska, chaotiska-tikslinga. Bet kazkas ir apjungiantis, suteikiantis amzinybe, jegu, noru visus juo apdalinti ir paskesti beribeje egzistencijoje.

Nieko neegzistuoja, viskas yra sutverta is nieko. Viskas nieke yra nesuvokiamai beribe meile.

Anahata rašo:

Nieko neegzistuoja, viskas yra sutverta is nieko. Viskas nieke yra nesuvokiamai beribe meile.

Nu nieko nesupratau

Onute rašo:

Anahata rašo:

Nieko neegzistuoja, viskas yra sutverta is nieko. Viskas nieke yra nesuvokiamai beribe meile.

Nu nieko nesupratau

ir as tikriausiai tikra lietuve, man reikia paprasciau, ukiskai.

Tik tvirtai apsisprendes kurioje puseje buti, surades savo tikraji kelia ir pridejes pastangu ir ryzto samoningumui pakelti zmogus pasieks savo tiksla.

Nieko nera kazkur kitur, viskas yra MUMYSE. Tai tyliai snabzdantis sirdies (sazines) balsas, ejimas pagal kuri mums suteikia toki dideli pasitenkinima. Juk tai yra naturali musu reakcija, be jokiu uzdetu programu. AS ESU TAI KAS ESU.

Visi mes esame dievai, kurejai, kuriantys meiles pagrindu. Musu tokia naturali prigimtis. Juk tik taip kurdami mes jauciames laimingi.

Ar Klausėte Andriaus Mamontovo dainų. Taip..., jis jose išdainuoja apie tą patį, apie ką mes čia diskutuojame.
"...kartais ne garsas skamba tyloj, o tyla garse, ką apie tylą zinome mes...?
Ar jau teko girdėti Игорь Крутой - Мой друг, Igor Krutoy - Moy drug youtube.com
Ar klausėte D. Chvorostovskovo "Himnas gyvenimui".

Taip. Kiekvienas turi savo saviraiskos buda. Nuejes toliau nelabai noresis grizti atgal. Pazenges dainininkas taip pat nores parodyti tikraji issilaisvinimo kelia zmonems Mamontovas, kiek zinau, jau kokie 10 m. kaip vegetaras. Jo kuryba labai gili, teko matyti vakar laida apie ji - pasakojo:"nera liudesio, yra tik cia ir dabar. Cia ir dabar vyksta tiek daug visokiausiu ivykiu, mes galime visa tai stebeti, jei norime juose dalyvauti, kurti tai ka mums liepia musu sirdies balsas." Labai patiko jo poziuris i gyvenima.

Viskas yra DIEVAS. Visur yra- išreikštai ar neišreikštai, potencialiai ar eigoje, slaptai ar atvirai, ar pasireiškimo procese -ne tik i save įsigilinusi sąmonė, kurios būseną mes vadiname kieta, grubia Materija, bet taip pat ir gyvybė, ir protas, ir žinojimas, ir palaima, ir dieviškoji jėga bei būtis. Visur save suvokianti Dievo Asmenybe ugdo Savo savybes ir jomis mėgaujasi. Mes esame individualus Dievas (sąmones taškas, stebėtojas, Dievas savo žaidimo, pasireiškimo, pažinimo, evoliucijos, kūrimo, palaimos procese).
"Atsisakyk visų įstatymų, taisyklių, priemonių bei kodeksų, ar jie būtų suformuoti ankstesnių įpročių bei įsitikinimų, ar įpiršti iš išorės, ir rask prieglobstį vien Manyje: Aš išvaduosiu tave iš bet kokios nuodėmės ir blogio - neliūdėk. Gita 18.66." Atsiduokime Dievo Valiai visiškai ir besąlygiškai, nes Jis yra veiksmas, Jis yra veiksmo rezultatas. Klausykime savo širdies balso ir mes busime išvaduoti iš bet kokios karmos ir suprasime savo tikrąją prigimtį.
"Dieviškas gyvenimas ir žemosios žmogaus prigimties transformacija į aukščiausią dvasinę prigimtį turi tapti vieninteliu viso gyvenimo tikslu. Proto, širdies, gyvybės ar kūno prieraišumas, norai ar įpročiai neturi drumsti tų, kurie eina į ši vienintelį tikslą, kurie mato šį vienintelį objektą. Žmogus turi būti pasiruošęs visa tai visiškai atmesti, kai to iš aukščiau pareikalaus Dieviška Jėga" Šri Aurobindas

Kas aš esu? Kas esu AAAŠŠŠŠ? AAŠŠŠ, DIDELIS AAŠŠŠ, asmenybė, tikras savęs valdovas, AAŠŠŠ..... Bet ne, gal AŠ esu "mažas aš", maža asmenybė, su SAVO vienokiais ar kitokiais instrumentais, atliekantis tam tikras funkcijas .... Aš, man, mano, tik man ir t.t. Bet ne, šimtą kartų NE. „JIS“...... yra tik JIS... ir daugiau nieko... Kas esu aš? JIS, aš kibirkštis JAME, ištirpęs, beribis, amžinoje ramybėje. NEEEE, yra tik „JIS“ ir viskas JAME, nėra jokio aš, didelio, mažo, nieko nėra MANO – yra tik amžinas JO alsavimas........Kas yra JIS?

„Kreiptis į Tave, susilieti su Tavimi, gyventi Tavimi ir vardan Tavęs – tai didžiausia laimė, niekuo nesudrumstas džiaugsmas ir nepajudinama ramybė. Tai reiškia gyventi amžinai ir skrajoti amžinybėje, nejausti daugiau jokių apribojimų, pakilti virš erdvės ir laiko. Ir kodėl žmonės vengia šių gėrybių, tarsi bijotų jų? Koks keistas dalykas tas nemokšiškumas, visų kančių šaltinis! Koks menkas šis nemokšiškumas, atitraukiantis žmones nuo to, kas galėtų jiems suteikti laimę, ir bloškiantis juos į skausmingų kasdienybės pamokų verpetą, sukurtą iš kovos ir kančios!“ Šri Aurobindo Motina

Ir kai tu supranti, kad esi niekas ir visas kas tave traukia, tai tik tavo pasąmoninių idėjų, troškimų, vertinimų suformuluoti malonumai (prisirišimai), kurių pagrindu tu ir veiki, tada ateina supratimas, kad visa yra tuščia, žaidimas, savo kintančių malonumų, norų, troškimų tenkinimas, kas atneša tavo ego blogąsias savybes, kai tu tai negauni, kai sieki tai, sukeldamas aplinkinių nuoskaudų, nepasitenkinimo, konfliktų ir t.t. bangas. Ir vis daugiau prisidedi prie šio pasaulio disharmonijos didinimo. Mes kiekvienas esame atsakingi už savo sprendimus ir tų spendimų pasekmes. Juk kiekviena tavo idėja, noras, troškimas, malonumas tave uždaro, atitveria nuo kitų ir kartu duoda disharmoniją, konfliktą su aplinka. Ir kai tai supranti, tu tada supranti, kad esi niekas, tavęs kaip veikėjo nėra, tu su niekuo savęs neidentifikuoji. Tada tu pajauti tuštumą, matai viso ko beprasmybę. Ir tik tada iš niekur ir savaime ateina supratimas, matymas kaip spręsti atitinkamą problemą, pajautimas viso ko vienybę, grožio, laisvės ir visa tai nepakartojama, kaskart vis kitaip tas pats. Ir tik tada supranti, kad veikdamas iš davimo fazės ir nebūdamas savajame ego, darai viską, kas nesukelia daugiau skausmo aplinkai ir leisdamas vykti tai tu jauti didžiulę energiją, pilnatvę, spontaniškumą ir harmoniją.

Tik duodamas visišką laisvę savo kūnui, jausmams, protui ir visa tai tik stebėdamas tu gali pamatyti ir pažinti save patį.
Tik per savęs suvokimą tu gali išsilaisvinti nuo savęs (malonumai, mintys, jausmai, idėjos, norai, ketinimai).
Tik išsilaisvinęs tu gali imti suprasti tau rūpimus klausimus ir gauti jų sprendimus, o iki tol tai tik iliuzija.
Niekas kitas tai jums nepadarys ir nesuvoks už jus nei jūs patys. Regėdami per kitą mes taip ir liksime nuo tai priklausomi, o likę vieni, grįšime vėl į savo suvokimą; nebent regėdami per kitą, mes lygiagrečiai regime per save.
Visi mes jaučiame, turime kažkokį nesuvokiama sąžinės balsą, kai padarome kai ką ne taip. Tai yra pirminis pojūtis. Mes stengiamės suprasti, ką ne taip padarėme, atsukame savo atmintį ir analizuojame kas buvo ne taip. Stengiamės suprasti priežastis. Analizuojame kiekvieną savo jausmą, kiekvieną mintį, pominti, kiek tik pajėgiame suvokti. Viso tai pasekoje pradedame geriau identifikuoti mūsų sąžinės balsą, suvokti jo atsiradimo priežastis. Tik pažindamas save, tu gali būti laimingas.

Na, siaip yra daugybe zmoniu, kurie nesusimasto apie savėes pazinima, bet yra laimingi Ne visai sutikciau, kad tik pazindamas save gali buti laimingu. Juk gali taip ir nepazinti saves, tai negi visa gyvenima busi nelaimingas.
O ka reiskia "issilaisvinti nuo saves" ?

Taip, aš esu laimingas, kai tenkinu savo fizinius, juslinius, emocinius, mentalinius malonumus. Juk toks mūsų gyvenimas ir mes daugiau nieko nenorime, tik, kad galėtume patenkinti juos. Ir mūsų mintys sukasi tik kaip užsidirbti pinigų, kaip gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtumėme tenkinti savo malonumus. Visi mūsų esybė (kūnas, jausmai, protas) esame panirę į mūsų troškimo realizaciją ir mes nieko daugiau nematome, o tų mūsų troškimų yra begalės ir jie susipynę tarpusavyje. Yra mūsų norai ir aplinka (įvykiai, žmonės ir t.t.). Jei aplinka nepalanki mūsų norams, mes pradedame vertinti, pykti, pavydėti, nekęsti ir t.t. Mūsų veiksmai sukelia situacijas, kurios atsisuka į mus pačius, formuoja mūsų charakterį, mūsų būvimą laimingu. Yra tik aš ir mano noras, daugiau nieko ir aš siekiu tai, nes tai suteiks man malonumą. O ar tas malonumas pateisins įdėtas mūsų pastangas? Kiek ilgai mes džiaugiamės naujai nupirkta mašina? Po to seka iškarto didesnis noras. Ir vėl tas pats.
Ar malonu, kai Jūsų darbe, namie, aplinkoje yra tokio mąstymo žmogus? Ar tai neprisideda prie Jūsų būvimo nelaimingu? Ar nesijaučiame nelaimingi nuo to nuolatinio lakstymo, savo norų tenkinimo?
Taip, mes nenorome pamatyti savo norų, ketinimų, suprasti dėl ko mes visą tai darome ir kokias tai duoda pasekmes. Mums patinka ir toks gyvenimas. Nors ir tvanas, svarbu man gerai, mano šeimai, o jeigu aplinka to neleidžia, aš konfliktuoju, pripažinkite darau gyvenimą nelaimingą tiek sau, tiek aplinkai. O juk gyvenimas - tai kalnai ir pakalnės:)

O kodel rasydama visalaik naudoji "mes", "musu" ? Kas tie mes?
Kiekvienas turi teise gyventi, kaip jam atrodo teisingiausia. Ir nesvarbu ar kiti, tie "jie", nori vien malonumu. Tai ju pasirinkimas. Ir reikia tai priimti. Cia daugiau problema tavyje. Nes anot taves, negali buti laiminga, kai salia tokie zmones.
Niekada tos laimes nesulauksi, jei ji priklausys nuo isoriniu dalyku, nuo kitu zmoniu.
As pavyzdziui irgi noreciau naujos masinos, argi tai blogai?

„ O kodel rasydama visalaik naudoji "mes", "musu" ? Kas tie mes? “

„Mes” tai mes visi, mąstantys panašiai, nes taip esame užprogramuoti per aplinką ( visuomenė, tėvai, draugai, mokymo įstaigos, literatūra, internetas ir t.t.). Mūsų protas yra išmokintas sąmoningai ar nesąmoningai mėgdžioti, vadovautis autoritetais, o ne pačiam bandyti suprasti situacija, save patį (situacijos vertinimas yra atspindys tavyje esančiam nesuprastam konfliktui ). Būtent iš nesuprastų situacijų, savo mąstymo ir kyla vertinimai, betiksliai norai, konfliktai ir t.t.

„ Kiekvienas turi teise gyventi, kaip jam atrodo teisingiausia. Ir nesvarbu ar kiti, tie "jie", nori vien malonumu. Tai ju pasirinkimas. Ir reikia tai priimti. Cia daugiau problema tavyje. Nes anot taves, negali buti laiminga, kai salia tokie zmones.
Niekada tos laimes nesulauksi, jei ji priklausys nuo isoriniu dalyku, nuo kitu zmoniu. „

Taip, dabar pamačiau, kad pas mane yra noras kad kitiems būtų gerai, o tai eina iš to jeigu kitiems gerai, tai ir man gerai (centras iš kurio vyksta šis noras jaučiasi pasitenkinęs, įgyja daugiau jėgos), o jei ne tai ir man blogai, o kad man nebūtų blogai aš (centras iš kurio vyksta veiksmas) konfliktuoju, vertinu tuo žmones, kurie daro ne taip, kaip aš matau ir t.t., bet tai pasimato savianalizės dėka. O jeigu žmogus savęs neanalizuoja? Teisingiausias sprendimas - veikimas geranoriškai ne iš centro pozicijos.
P.S. Matymas to, kad žmogus eina ne tuo keliu, daro veiksmus, kurie kenkia ne tik jam pačiam, bet per jį ir aplinkai, supratimas kiek užtrunka to įpročio, kuris sukelia veiksmą eliminavimui ir negalėjimas nieko kito jam padėti, nes tik PATS jis gali pasikeisti per sąmoningumą yra reali situacija.
O kas yra laimė? Ar ne tai, kai tu veiki ne iš centro (kokios nors prisirišimo, einančio iš proto, jausmų ar gilesnių sluoksnių), nekonfliktuoji su aplinka? Kai tu nevertini, neskirstai, nepyksti, nepavydi, nejauti depresijų, o jauti geranoriškumo, atjautos, meilės, dėkingumo jausmą, esi harmonijoje su aplinka ir matai realiai kaip yra ir iš tos būsenos darai spendimus konkrečiai situacijai. Tik pažindamas save gali gyventi harmonijoje.

„ As pavyzdziui irgi noreciau naujos masinos, argi tai blogai? “

Kiekvienas nesuvoktas noras įtraukia tave į to noro realizaciją ir tuo būdu neleidžia tau realiai be konflikto matyti situacijos. Manyčiau, jeigu norėti, tai norėti tik suprastą norą

Mūsų psichika yra orientuota į save. Viską darau dėl to, kad tai man naudinga. Pvz; auginu gėles, nes jos man suteikia malonumą; apsivedu su vyru, nes jis atitinka beveik visus mano idealus, padedu tam žmogui, nes jaučiu pasitenkinimą. Jeigu man tai nenaudinga, aš to nedarau. Arba susikuriame kokį nors idealą, kaip turime elgtis, kokius turime daryti sprendimus, kad patiktume sau, aplinkai ir taip elgdamiesi jaučiame malonumą. Mes taip suprantame gyvenimą. Bet visa tai duoda konfliktą (pyktį, nuoskaudą, pavydą, nepasitenkinimą, depresiją). Kiekvienu atveju susiformuoja tam tikra idėja, nuostata, ketinimas, noras – centras, iš kurio ir veikiame. Veikimas iš centro visada duoda situacijos vertinimą, o per tai atsiranda konfliktas. Tik veikimas ne iš centro duoda galimybę realiai įvertinant situaciją priimti atitinkamai teisingą sprendimą.
O kaip aptikti centrą (egoizmą, protą)? Stebėkite nuolat save.

Kas aš esu?
Pabandę tai nuodugniai suprasti (suprasti mintimis, suprasti per pajautimą, jausti, kad tai yra tikra, būti tame žinojime, sąmoningume) mes išeisime iš karmos rato ir jos nebekursime. Tik būdamas atsisukęs į savo tikrąjį Aš nekuriu karmos, nes esu visiškai tobulas, absoliutus ir begalinis.

"Sena karma" reiks atidirbti, niekur nenumesi

Onute rašo:

"Sena karma" reiks atidirbti, niekur nenumesi

Yra teorijų, kaip karmą galima palengvinti.

Taip

prijola rašo:

Onute rašo:

"Sena karma" reiks atidirbti, niekur nenumesi

Yra teorijų, kaip karmą galima palengvinti.

Bet teorijos taip ir lieka teorijomis jei jos nebūna suprastos praktiškai