Idomu-masazistas iesko darbo

Ukmergės žinios
2009.03.06



Reklama





Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Gy­do­ma­sis ma­sa­žas li­go­niams ski­ria­mas esant nu­ga­ros skaus­mams, ser­gant os­te­o­chon­dro­ze, ra­di­ku­li­tu bei ki­tomis li­gomis. Ta­čiau de­šim­tys vy­rų įsi­ti­ki­nę, kad ma­sa­žo reikš­mė vi­sai ki­ta. Jie yra tik­ri – žo­dis ma­sa­žas reiš­kia tą pa­tį, ką ir žo­dis sek­sas. Vie­na pa­žįs­ta­ma ma­sa­žis­tė, at­lie­kan­ti gy­do­mą­jį ma­sa­žą, pri­si­pa­ži­no ne­drįs­tan­ti skelb­tis apie tai laik­raš­ty­je, nes kar­tą pa­si­skel­bu­si su­lau­kė in­ty­mių pa­siū­ly­mų.

Pa­si­ro­do, ji bu­vo vi­siš­kai tei­si. Tuo įsi­ti­ki­no­me pa­tys, ta­čiau to­kios di­de­lės sek­so iš­troš­ku­sių vy­rų mi­nios tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me.

Skel­bi­mo tu­ri­nys bu­vo la­bai la­ko­niš­kas: „At­lie­ku ma­sa­žą“. Ir te­le­fo­no nu­me­ris. Vy­lė­mės, kad dau­giau­sia skam­bins li­go­niai su skau­dan­čio­mis nu­ga­ro­mis, ko­jo­mis ar mau­džian­čio­mis strė­no­mis. Ma­ža ką žmo­gui su­skaus­ta, ir ma­sa­žas to­kiu at­ve­ju – tik­rai ne pro ša­lį. Ne­at­me­tė­me ir to, kad vie­nas ki­tas įžiū­rės po skel­bi­mo tu­ri­niu ki­to­kias pa­slau­gas.

Skam­bu­čiai tik­rai pa­si­py­lė. Per po­rą sa­vai­čių pa­skam­bi­no dau­giau kaip dvi­de­šimt vy­rų ir... vie­nin­te­lė mo­te­ris. Mo­te­riš­kos gi­mi­nės at­sto­vė tik pa­klau­sė kai­nos ir pa­dė­jo ra­ge­lį. La­bai pa­na­šu, kad „kon­ku­ren­tė“... Tik vie­nas iš skam­bi­nu­sių vy­riš­kių pa­si­guo­dė, kad gy­dy­to­jai re­ko­men­da­vo ma­sa­žą jo skau­dan­čiai nu­ga­rai. Be­veik vi­sus, už­ki­bu­sius ant žur­na­lis­ti­nio ty­ri­mo kab­liu­ko, do­mi­no vi­siš­kai ki­to­kia „ma­sa­žo“ rū­šis...

Gal­vo­je – vie­na min­tis

„Ar at­lie­ka­te ero­ti­nį ma­sa­žą?“ – vi­sų ki­tų pa­šne­ko­vų lū­kes­čiai su­tilp­da­vo į šį klau­si­mą. Iš­gir­dę vil­ties tei­kian­tį at­sa­ky­mą „gal ir pa­da­ry­tu­me“, vy­riš­kiai pra­dė­da­vo de­ry­bas. Vie­nas ke­tu­rias­de­šimt­me­tis sa­vo pa­gei­da­vi­mus iš pra­džių su­ko į va­tą, klau­si­nė­jo, ar at­lie­ka­me „at­pa­lai­duo­jan­tį“ ma­sa­žą, ar ma­sa­žuo­ja­me „apa­ti­nę kū­no da­lį“.

Pa­si­tiks­li­nus, ar tik jis ne­tu­ri gal­vo­je pė­dų, vy­riš­kis sma­giai nu­si­juo­kė: „Na, ta da­lis bū­tų apie kū­no vi­du­rį.“ Iš­gir­dęs, kad da­bar ma­sa­žis­tė la­bai už­si­ė­mu­si ir pa­ta­ri­mą pa­skam­bin­ti po sa­vai­tės, „li­go­nis“ ne­slė­pė sa­vo nu­si­vy­li­mo. „O grei­čiau ne­iš­ei­tų?“ - pri­myg­ti­nai tei­ra­vo­si ne­kan­truo­lis.

„Ar da­ro­te vy­riš­ką ma­sa­žą?“, „Koks jū­sų svo­ris, kiek me­tų?“, „Ar jūs tvar­kin­ga?“, „Ar ga­li­ma lies­ti ma­sa­žuo­to­ją?“, „Ar ga­li­ma su ju­mis paiš­dy­kau­ti?“ – klau­si­nė­jo po­ten­cia­lūs „klien­tai“.

Kai ku­rie dar at­vi­riau dės­tė sa­vo ero­ti­nes fan­ta­zi­jas: „Ar ma­sa­žuo­to­ja bū­na nu­oga?“, „Ar at­lie­ka­te ora­li­nį, ana­li­nį (ma­sa­žą?!)?“ Vie­nas ki­tas pa­smal­sau­da­vo: „O kaip jūs at­ro­do­te?“ Ta­čiau ne­iš­si­gąs­da­vo, iš­gir­dę, kad ma­sa­žuo­to­ja sve­ria ge­ro­kai per šim­tą, yra be prie­ki­nių dan­tų ir ap­skri­tai vaiz­de­lis – ne koks. At­virkš­čiai, net­gi im­da­vo guos­ti, kad ne iš­vaiz­da svar­biau­sia.

„Ka­bi­ne­tas“ au­to­mo­bi­ly­je?

Ko trūks­ta pro­sti­tu­tės „gla­mo­nių“ pa­si­il­gu­siems vy­riš­kiams? Dau­ge­lis iš jų pri­si­pa­ži­no, kad tu­ri žmo­ną. „No­ri­si pa­tir­ti kaž­ką nau­ją“, – ne­slė­pė vy­rai. At­vi­ra­vo, kad sek­sas šei­my­ni­nė­je lo­vo­je ne­ten­ki­na. Te­le­fo­nas pa­pras­tai su­skam­bė­da­vo nuo de­vin­tos ry­to, o nu­til­da­vo penk­tą va­ka­re. Dar­be, pa­si­ro­do, daug vi­so­kių nau­din­gų rei­ka­lų ga­li­ma su­tvar­ky­ti... Na­mai – ne ta vie­ta, iš ku­rios skam­bi­na­ma pa­gal pa­na­šius skel­bi­mus.

Iš­ei­gi­nė­mis die­no­mis – vos vie­nas ki­tas skam­bu­tis. Sa­vait­ga­lis skir­tas šei­mai. Daž­niau­siai vy­riš­kiai siū­ly­da­vo su­si­tik­ti šio­kia­die­niais – ar­ba dar­bo me­tu, ar­ba penk­tą-šeš­tą va­ka­ro. Ko­kią va­lan­džiu­kę už­tru­kus po dar­bo, pa­si­tei­si­ni­mą ne­sun­ku ras­ti...

Nors vi­siems bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad ma­sa­žas at­lie­ka­mas pas klien­tą, nė vie­nas ne­kvie­tė ma­sa­žuo­to­jos į na­mus. „Gal ga­li­te tai at­lik­ti ma­ši­no­je?“ – tei­gė tu­rin­tys erd­vius ir pa­to­gius au­to­mo­bi­lius. Iš ap­lin­ki­nių ra­jo­nų – Šir­vin­tų, Mo­lė­tų, Pa­ne­vė­žio – skam­bi­nu­siems vy­riš­kiams nė mo­tais, kad į „pa­si­ma­ty­mą“ ge­rą ke­lio ga­lą rei­kės va­žiuo­ti. Svar­biau­sia – vis­kas bus in­kog­ni­to. „Gal re­ko­men­duo­si­te, ko­kį vieš­bu­tu­ką Uk­mer­gė­je ga­lė­čiau už­sa­ky­ti?“ – kon­sul­ta­vo­si pa­si­ry­žę pa­pil­do­moms iš­lai­doms už fan­ta­zi­jo­se jau su­si­kur­tus ma­lo­nu­mus.

Plačiau laikraštyje "Ukmergės žinios"